Tai, kuo virto seni rąstiniai namukai, gniaužia kvapą: vilniečių lūkesčiai pasiteisino su kaupu
Kvapas. Tik tai architektę Ievą Prunskaitę privertė imtis šio projekto – nes visa ne taip džiugino.
Kai ji pirmą kartą pravėrė šių namų duris, ją pasitiko ne dizaino idėjos, o rąstinio medžio šiluma, drėgnas oras ir ramybė, sklindanti pro langus, už kurių atsivėrė ežero veidrodis.
Visa kita – šiek tiek slogios, suspaustos erdvės, neteisingai sudėliota funkcija, sena elektros instaliacija, morališkai atgyvenusios apdailos medžiagos, patamsėjęs medis – prašėsi konstruktyvaus pokyčio.
Ievai buvo patikėta trijų rąstinių namelių rekonstrukcija ežero pakrantėje – kelios draugų šeimos nusprendė šią vietą įsigyti kaip bendrą poilsio uostą.
„Kai pirmąkart čia atėjome, dėl tamsių atspalvių nameliuose dominavo prieblanda, nors vietos ne taip ir mažai, bet viskas tarsi suspausta, tačiau kvapas tvyrojo stebuklingas.
Tas rąsto kvapas, kuris tave kažkaip vis tiek sulaiko. Ir, žinoma, vaizdas į ežerą – tik dėl šių dalykų ėmiausi darbo“, – prisiminė architektė. Tik vėliau ji įvertino, kad šis projektas buvo vienas didžiausių iššūkių jos praktikoje. Mat rąstiniai namai – gyva struktūra, kur kiekviena pertvara, kiekvienas kampas riboja laisvę improvizuoti