Sigitas Parulskis. Politinis cinizmas stiprėja, praranda saiką
Važiuoju į Šiaurę. Lietuva tokia mažytė, kad posakis važiuoju į Šiaurę ar važiuoju į Vakarus skamba ne visai geografiškai, labiau gal poetiškai. Ruduo, anot Henriko Radausko, pasaulis miršta silpnas ir gražus, galvoju apie kultūrą, dabar visi tiek kalba apie kultūrą, kad jau sunku suprasti, kas ta kultūra yra, o kas nėra, ir kas tos vertybės, apie kurias visi šneka.
Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų šalyje, yra demokratijos triumfas, kultūros žmonės yra tokie pat žmonės kaip visi kiti, kitaip tariant, tokie pat piliečiai, turintys balsavimo teisę. Prisiminkime, politikai, viliodami rinkėjus į rinkimus, nuolat kalba apie tai, kad kiekvienas mūsų turime balsą ir tą balsą turime atiduoti už juos. Štai dabar atėjo laikas grįžtamajam ryšiui – kai politikai elgiasi bjauriai, rinkėjai turi teisę apie tai pasakyti, kitaip tariant – pasinaudoti balso teise.
Važiuoju į šiaurę, galvoje šmėkščioja citatos, pavardės, vaizdiniai, regis, kažkas iš garsių psichologų, galbūt Albertas Schweitzeris, sakė, kad visuomenės etika ir kultūra visuomet buvo susijusios, viena kitą prižiūri ir kontroliuoja, kai ryšys tarp jų sutrinka, kultūra smunka, atsiranda įvairių kultūros sampratų, visuomenėje keliančių susipriešinimą.
Mūsų visuomenės etika... Toks įspūdis, – ir tas įspūdis kaip puvimo kvapas sklinda nuo politikos, nuo valdžios pusės, – kad etikos normas mūsų visuomenėje reguliuoja tik Baudžiamasis kodeksas. Politikai įprato tvirtinti, kad nepagautas ne vagis, tai yra jeigu įstatymai nepažeisti, tai viskas teisinga. Prisimenant garsųjį projektą padidinti politiko apsivogimo sumą iki dvidešimties tūkstančių – tai puikus pavyzdys, kaip etiką keičia Baudžiamasis kodeksas.
Vogti nėra nusikaltimas, jei neviršiji įstatymo nustatytos ribos. Etika nebeveikia. Ir tai iškrypimas. Ir šis kultūros žmonių, arba apskritai žmonių, rūpestis dėl kultūros – tokios etikos pažeidimo padarinys.
Politinis cinizmas stiprėja, praranda saiką, ir kultūra reaguoja. Žinoma, kad kultūra nepriklauso ministerijai, partijai ar apskritai valstybei – ji priklauso kiekvienam žmogui, kiekvienas žmogus kuria kultūrą ir joje dalyvauja pagal savo sąmoningumo lygmenį, nes kultūra yra mūsų sąmoningumo forma.