Dmitrij Bykov // «Literatūra ir menas», 13.12.2013

оригинал: Дмитрий Быков «Не откупимся» // «Openspace.ru», 21 августа 2012 года

(...) Antonas Charitonovas — vienu metu itin populiaraus ir platinto internete rašinio «Žmonės» autorius. Tai buvo gana beprotiškas, tačiau jaudinantis tekstas, parašytas tuomet dar 12-mečio berniuko autisto. Dabar berniukas ne tik nustojęs rašyti, bet ir kalbėti. Režisierė Liubovė Arkus su savo operatoriumi surado jį ir ėmė filmuoti. Iš pradžių — vaikų autistų stovykloje ant Onegos kranto, vėliau — Peterburge, kur jis gyvena kartu su mama. Dar vėliau išaiškėjo, kad jo mama serga kraujo vėžiu ir niekas nebepadės, kad Antono tėvas turi kitą šeimą, ir 20-mečio amžino vaiko tiesiog nėra kur dėti. Kaip už kadro sako pati Arkus, galvojau, kad turiu filmą, o pasirodė, kad turiu berniuką. Režisierė bando įtaisyti Antoną į internatus psichiškai neįgaliems, tačiau išaiškėja, kad jie yra tikras pragaras autistams: arba pavirsi daržove, arba žūsi. Po to atsiranda kaimo stovykla «Svetlana», kur protiškai atsilikę gyvena drauge su savanoriais, kaip dažniausiai daroma Vakaruose.

Viskas, kas atsitiko su Antonu, į filmą nesudėta — autorius turi teisę kažką nutylėti, tačiau išėjo, apskritai, štai kas. Antonui būtinas pasitikėjimas, tiesioginiai ir geranoriški santykiai, gyvas kontaktas — be viso šito jis negali nei bendrauti, nei vystytis. Stovykloje «Svetlana» prasidėjo didžiulis progresas: jis ėmė skaityti, rašyti, dirbti, bendrauti; viskas todėl, kad šalia atsirado draugas ir mokytojas Dovydas, tapęs savotišku berniuko ryšininku su išoriniu pasauliu. O paskui Dovydas išvažiavo.

Antoną iš «Svetlanos» teko paimti, nes jo prižiūrėti nebebuvo kam, o be tokio bendravimo jis, net ir mokėdamas visiškai apsitarnauti, negali gyvuoti. Ir Arkus jį pasiėmė. Paskutinius metus Antono mama gyveno pas režisierę, nes nebegalėjo savimi rūpintis. Po jos mirties Antoną pabandyta įtaisyti į ligoninę. Ten jam pasidarė visai bloga, ir teko jį vos ne pagrobti — ši tragifarsinė operacija smulkiai atpasakojama filme. Pagaliau režisierei ir filmo prodiuseriams pavyko įkalbėti Antono tėvą jį pasiimti: jiems buvo nupirktas namas Leningrado apskrityje, ir dabar berniukas su tėvu ir jo žmona gyvena ten. Beveik idiliškai. Tiesa, rašyti Antonas nustojo, vis piešia, bet irgi kažkaip nenoriai. Kaip prisipažįsta Arkus — autorė, režisierė ir antroji filmo herojė, — jo gyvenime atsirado daugiau ramybės ir mažiau šviesos, ir tai yra ne pats laimingiausias, bet ir ne pats blogiausias finalas.

Nesuklydau pavadindamas Liubovę Arkus antrąja šio filmo heroje. Filmas yra dar ir autobiografija žmogaus, kurio sėkme, energija, vitališkumu stebėjosi daugelis. Arkus atskleidžia baisoką savojo persikeitimo kroniką — jau pirmuose kadruose ji prisipažįsta: «Čia jau ne aš.» Jai teko tapti kita — atsakinga už dvi svetimas gyvybes. Tai ne jos pasirinkimas — ji teigia, kad kiekvienas jos žingsnis vis atkirsdavo atsitraukimo galimybę, ir greitai atsitraukti nebebuvo kur. Taigi tai filmas apie mechanizmą, kuris estetą, kultūrinio elito atstovą paverčia nusikankinusiu ir agresyviu svetimų reikalų knibinėtoju, kabinetų ir eilių stoviniuotoju, nesukalbamų daktarų ir seselių oponentu, padaro jį nežmoniškos sistemos priešininku ir demaskuotoju, sistemos, kurioje ir sveikam nelengva išlikti, o nesveikas išbrokuojamas tuoj pat. Mes visi tai žinom, visi su tuo žinojimu gyvenam, teisindamiesi, kad juk reikia rūpintis savąja paskirtimi, kad visiems juk nepadėsi, o jeigu visų gailėsi, tai gali ir nusišauti ir t. t. Kaip košmariškame K. Muratovos «Asteninio sindromo» epizode: «Apie tai nenorima prisiminti, apie tai nemėgstama kalbėti, tai neturi sietis su kalbomis apie gėrį ir blogį.»

Na štai, Arkus visa tai ir išgyveno (taip sakant, neatsitraukdama nuo tiesioginių pareigų — vyriausiosios redaktorės darbo kino žurnale «Seansas»), atvirai papasakojo. Aš nevertinsiu filmo iš profesinio taško, bet įtariu, kad visa vadinamoji peterburgiška mokykla, pradedant A. Balabanovu, baigiant S. Debiževu, neįstengė pakilti iki tokio lygio epizodų, kaip Antono motinos paskutinysis gimtadienis arba jo paskutiniai pietūs «Svetlanoje»; tai visai ne dokumentika, žinoma, ir ne pamokslavimas, nes režisierė tikrai nelaiko savo filmo ir darbo dvasiniu žygdarbiu. Ji greičiau linkusi šiuos keturis gyvenimo metus vadinti savo gyvenimo katastrofa, įrodančia, kokie bergždi buvo jos ankstesni kriterijai.

Manau, šito filmo nereikia vadinti kažkokiu išskirtiniu — greičiau protingu ir sąžiningu, kas dabar retai suderinama. Paskutiniuoju metu mūsų protas dažniausiai mums pasitarnauja kokiam nors sofizmui sugalvoti, sofizmui, kuris užtemdo tiesą ir padeda atsiriboti nuo realybės, o ne ją suprasti ar išreikšti. Arkus — ankstyvoje jaunystėje ne veltui buvusi V. Šklovskio literatūrine sekretore — nustojo žaisti šituos žaidimus ir pažeidė konvenciją. Žodžiu, pažiūrėkite šitą filmą atsiradus galimybei — jis nėra natūralistinis, baisus (tiesiogine, fiziologine prasme), atvirkščiai, patrauklus, kaip ir bet koks savęs demaskavimas, o kartais net juokingas (nors tai juodas humoras). Smegenis pravalo gerai — ir tai, sakyčiau, jame svarbiausia.

Filme yra tokia frazė — atkreipkite į ją dėmesį, kai žiūrėsite, nes ji pasakoma pirmame trečdalyje ir kažkaip pasimeta tolesnių įvykių fone. Antonas, sako Arkus, sutinka gauti ir duoti tik meilę, mažiau — nė už ką. Galima iš viso praeiti pro šalį — jis tai supras; tačiau atsipirkti surogatais tikrai neišeis. Arba viskas, arba nieko. Arba gyventi jo gyvenimu (tai gali ir nepasisekti), arba atsitraukti; bet jokių «aš padariau, ką galėjau» nebeturėsit. Čia reikia daryti tai, ko reikia jam, o ne tai, ką galite jūs norėdami nusiraminti.

Atėjo radikalizmo laikai — ne politikos (ar ne tik politikos) aspektu, o požiūrio į save ir savo darbus. Dangaus karalystė (kaip mes žinome iš originalo ar iš Flannery O'Connor) pasiekiama per radikalią pastangą. Iki tol buvo, išdrįsiu pasiūlyti pavadinimą, Didžiojo Atsipirkimo laikai. Nuėjai į mitingą, pasirašei laišką, pervedei pinigų sergančiam vaikui į fondą — ir tu tvarkoj.

Tačiau daugiau taip nebus. Garsus mecenatas ar fondas — ne garantija, kad pinigai ims veikti pagal paskirtį. Mitingas — ne galimybė pakeisti valdžią, tai galimybė pasigerinti nuotaiką. Atviras laiškas gelbėja ne svetimą gyvenimą, o jūsų reputaciją. Vaiko autisto nuo vienatvės neišgelbės jūsų vienkartinis apsilankymas. Šalies neišgelbės jūsų sveika akivaizdžių dalykų nuovoka. Šalis šiandien — vaikas autistas, patekęs į absoliučiai begėdiškas rankas. Jo dabartiniai globėjai reikalauja perrašyti jiems vaiko butą.

Atėjusiojo į opoziciją logika juk visai tokia pat, kaip ir Arkus logika (kuri prisiklausė šnypštimų už nugaros — mes juk neatleidžiam, jei kažkas iš tiesų gyvena, o mes tik komfortiškai imituojam tą procesą). Iš pradžių tu vaikštai į mitingą, gindamas aiškius dalykus. Vėliau tame mitinge kažkas atsitinka, ir tu imiesi ginti. Kažką muša ar suima, ir tu užstoji. Ir kiekvienas žingsnis atkerta atsitraukimo kelią. O už nugaros pypsi, kad tu parsidavei ar piariniesi, ir daro tai žmonės, tarsi niekuo nesusitepę. Bet variantų nėra — šiandien išnyko pasyviai atsiperkančiųjų niša. Vakar dar buvo, o šiandien išnyko.

Ir šitą svarbiausią atmosferos pasikeitimą Liubovės Arkus filmas «Antonas čia šalia» užfiksavo. Jis nieko nekviečia aukotis — atvirkščiai, netgi įspėja dėl aukojimosi. Filmas tiesiog duoda suprasti, kad jokio kito varianto šiandien nebus: arba tu ko nors pasieksi — savo laiko, ramybės, gal viso gyvenimo kaina, arba... arba nieko ypatingo, drauge. Bet galvoti apie save kaip apie žmogų jau neišeis.

Fundamentalizmo ideologų ar tokių įsitikinimų imitatorių, taip pat kaip sąmoningų hedonistų («tik kad būtume sveiki») tai, kas čia pasakyta, neliečia: jums, brolyčiai, niekas negresia — viskas jau įvyko.