Nepalaužė net ir siaubinga diagnozė: neįsivaizdavo, kokius „kryžiaus kelius“ mamai reikėjo nueiti
Retai apkabindavau savo mamą. Tam nebuvo būtinybės, o gal ir laiko – šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje ar galėjo kilti mintis, kad kažkada jos tiesiog nebebus? Buvau vienturtė, „lepūnėlė“, kaip dažnas pasakytų – visi skaniausi kąsneliai, ledai – man, kaip ir „po blatu“ gauti bateliai, drabužiai – kad tik atrodyčiau ne prasčiau už kitus.