Su vyro netektimi susitaikyti negalinti J. Norvaišienė sunkiai tramdė ašaras: „Bijau važiuoti į kapines“

Šiemet Visų šventųjų dieną gydytoja, šokių trenerė ir Kauno miesto garbės pilietė Jūratė Norvaišienė pasitinka su didele tuštuma širdyje. Tai pirmosios Vėlinės be jos vyro – legendinio šokėjo, trenerio ir gydytojo Česlovo Norvaišos (1935–2026). Jis anapilin iškeliavo šių metų kovo 9-ąją, eidamas 91-uosius metus. Kartu jie nuėjo ilgą kelią – nuo universiteto suolo iki Lietuvos ir Sovietų Sąjungos čempionų vardų. Nuo 1974-ųjų drauge vadovavo „Sūkuriui“ ir užaugino daugiau nei tūkstantį šokėjų. Santuoka truko daugiau nei šešis dešimtmečius, tačiau juodu išskyrė mirtis. Praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams po netekties, Jūratė vis dar sunkiai renka žodžius. Vos pradėjus pokalbį, jos akyse pasirodo ašaros. Balsas ne kartą užstringa, sakiniai nutrūksta pusiaukelėje, o kalbėdama apie vyrą ji vis stabteli, tarsi ieškodama jėgų tęsti. „Čia reikia pačiam tai patirti, kad suprastum. Mes buvome labai artimi. Apie viską aš dar negaliu kalbėti“, – vis stabtelėdama, apie tai, kaip šiandien jaučiasi, kalbėjo J. Norvaišienė. Ramybės sunkiomis akimirkomis ji ieško prisiminimuose ir darbe. Būtent darbas, pasak jos, dabar padeda ištverti sunkias dienas. J. Norvaišienė dirba Kauno miesto savivaldybės taryboje, vadovauja Švietimo, kultūros ir sporto komitetui, dalyvauja Atminimo ir paveldo išsaugojimo darbo grupėje. Šokių pasaulis, kuriame juodu kartu praleido daugiau nei pusę amžiaus, jai tebėra artimas. Paklausta, ar buvimas tarp to, ką jie kūrė kartu, padeda jaustis arčiau vyro, moteris akimirką patyli ir atsako trumpai: „Mintimis – taip. Bent jau tai man padeda...