Dmitrij Bykov // «Literatūra ir menas», 01.02.2013

оригинал: Дмитрий Быков «В жанре кала» // «Openspace», 9 января 2013 года

(...) Nesiimsiu taršyti Levino sodybos, tarsi persikėlusios iš «Daktaro Živago» (D. Lean, 1965) versijos su tais pačiais kupolais; jeigu jie šitaip įsivaizduoja Jasnają Polianą, na, tai ir dievai jų nematė, — jau «Paskutinė stotis» (M. Hoffmanas, 2009) turėjo išdulkinti paskutines mūsų iliuzijas. Nekibsiu nei prie Levino, primenančio judėjų kilmės kaimo popą, nei prie jo brolio «liaudininko», panašaus į opijaus rūkyklos lankytoją, nei prie Vronskio, ant kurio šiaudinių garbanų užmaukšlinę pienių vainiką turėtume Lelio personažą «Snieguolės» ekranizacijai; nei prie permanentiškai nėščios Doli ir kol kas dar nenėščios, tačiau įtartinai apvalainos Kiti, žaidžiančios su Levinu kubeliais, ant kurių užrašytos angliškos raidės — Dievas mato, šitai saldžiai porelei sunku būtų atrasti geresnį užsiėmimą. Kaip pasakė čiukčis po to, kai jo penktas elnias nusirito į bedugnę: vis dėlto tendencija. Jeigu dar pridėsim personažą iš Trečiojo departamento, kuris seka visus herojus ir vis praneša, kur jiems dera eiti, jeigu prisiminsime biurokratų baletą įstaigoje Stivos Oblonskio, kurį pirmajame kadre kažkodėl skuta toreadoras su skraiste; jeigu dar įvertinsim Valstybinės tarybos posėdžius, kuriuose svarstoma Kareninų šeimos drama — tuomet pasidarys aišku, kad Tolstojaus romanas T. Stoppardui, J. Wrightui ir daugeliui kitų britų inteligentijos atstovų tapo įsikūnijimu rusiško štampo, tai yra visko maksimaliai bjauraus ir juokingo toje aplinkoje. Pridėkim dar dažnai už kadro atliekamą «Во поле березка стояла» (su akcentu) ir traukinuką, su kuriuo žaidžia Serioža, o taip pat periodiškus perėjimus per auksinius rugius — ir kūrinio message taps jums aiškus: kaipgi mes visi jiems įkyrėjom, motina brangiausioji!

Rusijos istorija pristatoma nesuskaitomą daugybę kartų: iš pradžių kaip tragedija, vėliau kaip farsas, o dar vėliau daug daug kartų kaip šūdas. Tokio baisaus įvertinimo niekaip kitaip nesuformuluosi (žodis «mėšlas» man atrodo grubus, bet kito pavadinimo antriniam produktui žmonija nesugalvojo). Nevalia amžinai vaikščioti pro vienas ir tas pačias anfiladas su tais pačiais grėbliais ir galvoti, kad būsi rimtai vertinamas. Epochoje, kurioje nusenusios kino žvaigždės isteriški gąsdinimai «Padarykit taip, kaip aš noriu, nes kitaip paprašysiu Rusijos pilietybės!» tapo tarptautine mada, neįmanoma tikėtis kitokios «Anos Kareninos». Tiesą sakant, jau Woody’s Allenas «Meilėje ir mirtyje» (1975) narsiai išsityčiojo iš rusiškų štampų — tačiau, pirmiausia, iš tikrų kvailysčių, o antra, savo filme jis pademonstravo stebėtiną jų atranką ir subtilų supratimą, ko Wrighto filme nėra nė kvapo — keista, ir dramaturgas Stoppardas tą uoslę kažkodėl prarado. Alleną rusiškos banalybės jaudino ir juokino — ir jis panaudojo jas kaip išėjusias iš rikiuotės; Allenas traukė per dantį vakariečių vaizdinius apie Rusiją, o ne «Karą ir taiką» ar «Nusikaltimą ir bausmę». Wrightas ir Stoppardas išsirinko ekranizacijai (vadinasi, ir pajuokai) patį tobuliausią ir todėl patį sudėtingiausią Tolstojaus romaną.

Štai čia, mano galva, didžiausia skriauda. Vis dėlto žmogus, taip sakant, rašė, nesilinksmino. Žinoma, teisus A. Blokas, dienoraštyje užrašęs: «matosi, kaip jam nusibodo»; yra romane iš tiesų ir pasikartojimų, ir dalių, kuriose jauti nuovargį, — tačiau vertinant visą «Aną Kareniną», tai vienas iš nepriekaištingiausių kada nors parašytų romanų. Tai rezultatas iš tikrųjų titaniškų pastangų geriausiojo rusų prozininko at his best, geriausiu, jo paties nuomone, laiku; be to, autorių tuomet domino ne tik «mintis šeimyninė» — labiausiai meninis tobulumas, tas arkinis vainikas: toliau, jau po šitos aukštumos, galima buvo ir atsisakyti meninio meistriškumo tam, kad siektum tik nuogos įtaigos vėlyvojoje prozoje. Leitmotyvai, tiksliausia konstrukcija, fabula, idealiai pasirinkta kaip metafora poreforminės Rusijos, kuri lyg ir bandė sulaužyti nacionalinę matricą ir sugriuvo vėl į sena, guosdamasi ta asmeniška Levino «gėrio prasme», — viskas čia pastatyta griežtai, su intelekto žaižaravimu ir apsukrumu brandaus genijaus, iki kurio visoje pasaulio prozoje tada buvo toli kaip iki žvaigždės. Galima dievinti Zola, lenktis prieš Jamesą, tačiau šiuo klausimu, norite ar nenorite, teisus buvo V. Leninas: ką Europoje galimą pastatyti greta jo? — nieko. (...)

Jau romano epigrafe, kurio prasmė sunkiai sugaunama — pasakyta viskas apie būsimą požiūrį į tas rusų meilės istorijas ir rusų reformų bandymus: nelįskite su savo samprotavimais, Мне отмщение, и Аз воздам. Ne mūsų kompetencija yra teisti ir keršyti, viskas sudėtinga, pasaulis taip sutvertas, kad jame nebūtų teisiųjų, — aš išsiaiškinsiu, o jūs nedrįskite gražbyliauti, antspauduoti ir ieškoti kaltų. Ir mes dar pažiūrėsim, kas pasirodys teisus — Ana ar Levinas, kuris su visu savo nuostabiu šeimyniniu gyvenimu slepia nuo savęs virvę ir, galų gale, mes tai žinom, išeis iš tokių pat nuostabių namų, palikęs žmonai išjaustą, bet šaltą laišką.

Visus šiuos akivaizdžius dalykus tenka priminti ne tik Stoppardui ir Wrightui, kurie šio teksto nė neperskaitys, — bet ir mums visiems, ir štai kokiu aspektu. Juk tas dabartinis jų požiūris į Tolstojų kaip į kažką štampuotą, beviltiškai įstrigusį dantyse, jau nebeatskiriamą nuo café «Russki samovar» — juk ne Tolstojaus kaltė, galų gale. Tai nuopelnas šalies, nuo tų laikų taip nieko ir nepagimdžiusios, taip ir nesugebėjusios pakeisti savo įvaizdžio. Mums, visai rusų literatūrai, reikia skubiai keisti matricą, susidedančią iš berželio lauke, beprasmiškos biurokratijos, šventeiviškos vagiančios ir geriančios liaudies ir Trečiojo departamento; reikia skubiai rašyti kažką kita — tačiau kaip tai parašysi, iš kur tai paimsi, jeigu to nėra realybėje? Gogolis išprotėjo, bandydamas parašyti «Mirusių sielų» antrą tomą tuo metu, kai dar nebuvo pasibaigęs pirmas. Mes visi tebegyvenam tame pirmajame tome — kiekgi galima? Iš ko lipdyti naują Rusijos paveikslą, jei iki šiol ją galima apibūdinti vis tais pačiais Saltykovo-Ščedrino aforizmais? Juk tai mes patys padarėm taip, kad į mūsų klasikus pasidarė įmanoma žiūrėti šitaip iš aukšto; tai mes — be galo kuisdamiesi savajame nedideliame, iš esmės tik dviejų šimtmečių kultūriniame bagaže — pavertėme šitą bagažą štampu, iš kurio dabar galima tik juoktis. Ko būtų verta britų kultūra, jeigu ji būtų sustojusi ties Dickensu? Čechovas turi keturis sceninius hitus ir du pusiau hitus — bet ar galima su šiomis šešiomis pjesėmis pusantro amžiaus kurti Rusijos įvaizdį? «Ana Karenina» — didingiausias romanas, bet jeigu per tiek metų nėra ką pridėti nei prie šio romano, nei prie to mūsų šalies geležinkelio — savaime suteiksi užsieniečiui teisę nuolaidžiauti, interpretuoti be jausmo ir minties, neatsakingai ir egocentriškai: jam juk įdomu paeksperimentuoti su fabulos teatriškumu, štai ir paimsiu eksperimentui tą knygą, ir nusispjauti į visas jos potekstes, kadangi...

Kadangi — kas mes tokie šiandien? Naujoji Gerard’o Depardieu tėvynė? Labai dėkui.

Iš Wrighto «Kareninos» patiriame, kaip mes jiems visiems nusibodom — su mūsų nesugebėjimu atsirinkti, su nenoru dirbti, su vergišku nuolankumu prieš bet kokį valstybinį peliūkštį, su visur esančia ir visagalinčia slaptąja policija, su besaikiu pliurpimu, su nemeile intelektui ir meile storžieviškumui; patiriame, kiek degradavo net pačios mūsų piktadarystės, nesukeliančios nei siaubo, nei juoko, o tik begalinį ilgesį. Mes nustojome būti šalimi su gyvomis problemomis ir gyvais veidais — dabar mes esame dekoracija postmoderniam baletui; mes nebedrįstam pretenduoti į tai, kad jie gerbtų mūsų šventenybes ir padėtų mums kovoti su mūsų ydomis, — būtent todėl, kad jie nuo viso šito jau nepakeliamai pavargo, o mes dar ne.

Tai ne jie filmuoja išmatų žanre — tai mes jame gyvename.